Pajuokaukim

[Vidas]

Statybininkai http://www.facebook.com/video/video.php ... 4&comments" onclick="window.open(this.href);return false;

[Modestas]

Tokie piramides per diena sumestu.

[svajoklis]

http://www.youtube.com/watch?v=tiATaiiw ... r_embedded" onclick="window.open(this.href);return false;



eismas indijoje...

[Coala]

Ne bet gale tai geriausiai.

[Coala]

gerai, kad pas mus dar taip nebuna. Nors su raktais jau kazka girdejau, kad gali but.

[svajoklis]

http://www.noob.us/miscellaneous/gta-russian-style/" onclick="window.open(this.href);return false;
nesusipratimas.....

[Vitalis]

http://fishki.lt/15916-nesekmes.html" onclick="window.open(this.href);return false;

nesekmes

[Gvazdys]

patranka

[Kęstutis M]

http://www.youtube.com/watch?v=_O3I8OwI ... r_embedded" onclick="window.open(this.href);return false;

Kaunas pirmauja....

[Gvazdys]

Kaip Jums sekasi verslas?“, – paskambinęs lietuviško krakmolo gamintojai „Krakmolita“ griebiu jautį už ragų. „Prastai. Bulvės brangsta, paklausa mažėja… Lietuviai cepelinų vis mažiau valgo,“ – atsidūsta „Krakmolitos“ direktorius. „Galiu per savaitę padidinti jūsų apyvartą 5 kartus, o krakmolo kainas – 3 kartus“, – be užuolankų pareiškiu. „Man užteks 25 proc. jūsų pelno padidėjimo.“ Direktorius juokiasi ir mane akivaizdžiai laiko bepročiu. Bet po pusvalandžio jam juokai baigiasi, kai glaustai išdėstau idėjos planą. Sutariam, kad jis padengs pusę mano pradinių investicijų ir sumokės 20 proc. nuo padidėjusio mėnesio grynojo pelno. „Jei toks tikrai bus“, – patikslina direktorius.



Laikas veikti. Per valandą suskambinu ar „suskaipinu“ dešimčiai nuobodžiaujančių draugų. Pažadu po šimtą litų, paskirstau poromis ir duodu užduotis. Puolimas didžiausių prekybos centrų kryptimis prasideda. Išsikviečiu taksi.



„Skubat?“ – nuobodžiaujančiu tonu bando pokalbį užmegzti taksistas. „Aha, labai. Reikia į „Akropolį“. Girdėjau, tik ten beliko krakmolo“, – paaiškinu taksistui. Šis išsibudina. „Krakmolo? O ką, jo trūksta?“ „Aišku, trūksta. Negirdėjot?! Bulvių ir grūdų derlius prastas. Nebeturi gamintojai žaliavos. Krakmolo sandėliai tušti. Kaina jau pakilo dvigubai ir dar keturis kartus pakils. Krakmolas brangzzz“, – visiškai užtikrintu tonu aiškinu.



„Geriausiu atveju kokio nors genetiškai modifikuoto ryžių krakmolo iš Kinijos užveš. Mokėsime keturis kartus brangiau, o paskui dar vėžį gausim nuo jo“, – jaučiu, kad taksistui jau plaukai šiurpsta. „Nusipirkit, jei dar kur rasit“, – išlipdamas patariu. „O tai žmona ilgai cepelinų nebevirs…“ Nueidamas girdžiu, kad taksistas skambina žmonai.



Parduotuvėje pasičiumpu vežimėlį ir garsiai rėkdamas „Praleiskit!“ stumdau į šonus nerangius pirkėjus. Privažiavęs prie krakmolo lentynos kurį laiką spoksau į gražiai suguldytus krakmolo pakelius ir staiga visa gerkle pradedu šaukti: „Taip pigu?! Negali būti! Taip pigu?! Taip pigu?!“



Sulekia salę prižiūrintys darbuotojai. „Ir ilgai tu čia rėkausi?“ – vienas bando mane raminti. „Ne, neilgai. Nes rytoj jau tikrai nebebus taip pigu“, – nustoju šaukti ir puolu šluoti nuo lentynų krakmolo pakelių.



Aplink pradeda rinktis ir daugiau pirkėjų. Visi žiūri kaip į klouną, kažkas sukioja pirštą prie smilkinio. „Čia viskas?“ – klausiu vieno prekybos salės konsultanto. Lentyna jau tuščia. „Na… o kiek jums reikia?“ – neryžtingai klausia konsultantas. „Daug. Dar bent 20 kilogramų.“ „Pažiūrėsim“, – nueina į sandėlius konsultantas.



Aplink mane kyla pirkėjų šurmulys. „Kam tau tiek krakmolo, vaikelį?“ – klausia kažkokia babytė. „Močiut, reikia. Po savaitės jis kainuos 10 litų, o ne 2, kaip dabar, – aiškinu garsiai. – Nebeliko krakmolo Lietuvoje, baigiasi. Veš dabar tik kinišką, kažkokį genetiškai modifikuotą. Sako, vėžį sukelia.“ Babytė išbąla. Susibūrę pirkėjai šurmuliuoja. „Vaikeli, tai duok man bent pora maišelių, tu jau ir taip pusę vežimėlio turi,“ – prašo babytė.



Nubraukiu ašarą ir ištiesiu jai pora krakmolo pakelių. Tuo metu atveža konsultantas dar krakmolo. „Liko dvylika pakelių po 400 gramų, – sako jis. – Nelaikom sandėly tiek daug.“ Tai suveikia kaip starto šūvis. Pirkėjai tiesiog iš jam rankų išplėšia likusius krakmolo pakelius ir nuskuodžia prie kasų.



Prie parduotuvės išsikviečiu kitą taksi. Vairuotojo paprašau, kad padėtų sukrauti krakmolą ir prašau, kad nuvežtų į kitą parduotuvę. Bevažiuojant vėl pranešu, kad krakmolas tuoj baigsis ir tikrai brangzzz. Taksistas per savo stotelę girdi, kaip daugėja iškvietimų prie parduotuvių. Taksistai stebisi, kaip jiems krauna maišus krakmolo. Maniškiai irgi veikia.



Antroje parduotuvėje veiksmas kartojasi. Prie kasų po keletą kilogramų krakmolo pasideda ir pačios pardavėjos. Matyt, šiaip, dėl viso pikto, jei jo nebeliktų. Su didžiuliu vežimėliu, prikrautu krakmolo, paskambinu pažįstamam žurnalistui: „Girdėjai, žmonės masiškai perka krakmolą? Pats pasiėmiau 15 kg, paskutinius.“ Žurnalistas suklūsta. Po minutės susitariam, kad atvažiuos su operatoriumi.



Likusią dienos popietę sėdžiu internete ir rašau į visus tinklalapius komentarus, klausdamas, kur dar liko krakmolo. Mano bičiuliai neatsilieka. Netrukus didžiuosiuose interneto portaluose pasirodo pranešimai: „Pirkėjai masiškai perka krakmolą“, „Krakmolas gali brangti 5 kartus“, „Lietuviškiems cepelinams artėja galas“, „Pasaulio rinkose pradeda trūkti krakmolo“. Per vakaro žinias pamatau reportažą apie tuščias lentynas, kur dar ryte buvo sukrauti krakmolo pakeliai.



Po savaitės paskambinu „Krakmolitos“ direktoriui. „Na, kaip verslas?“ – klausiu. „Neįtikėtinai! -džiūgauja direktorius. – Prekybos tinklai tiesiog išprotėjo! Užsakymų padaugėjo tris kartus! Aš net nebūsiu pasiruošęs tiek patiekti…“



Pasižiūriu į savo kambaryje sukrautus krakmolo kauges. Gerai, kad aš apsirūpinau. O ką darys vargšė babytė, kai jai baigsis krakmolas?



Va tai pva